Liepos mėne­sio par­oda Anykščių kultūros centre!

Forma ir spalva Anykščiuose

Gin­taris Juozas Česiū­nas šį mėnesį 27 dieną 17 val. Ati­daro savo įvairi­a­pusės kūry­bos par­odą Anykščių kultūros centre.

Skulp­to­ri­aus kūryba susideda iš įvairių tipų ir stilis­tikos bei medži­agų skulp­tūrų ir tapy­bos. Skulp­tūrų yra kelios stam­bios grupės - tai portre­tai, žmonių ir ani­mal­istinės figūros , suvenyrai arba atmin­imo dovanos, deko­ratyviniai ir mon­u­men­talūs skulp­tūriniai kūriniai. Visos išvardintos sri­tys charak­teringai atspindi dailininką, tur­intį savą stilių, braižą, rodantį aukštą pro­fe­sion­alumo lygį, meistriškai dar­niai pri­taikantį savo kūrinį aplinkoje pagal jo estet­inę ar funkcinę paskirtį. Kur­damas portre­tus, bius­tus iš akmens ar medžio auto­rius be jokių sunkumų atsklei­džia charak­teringus ir išvaiz­dai būdin­gus bruožus neprik­lau­so­mai nuo portre­tuo­jamo amži­aus. Skulp­to­rius puikiai valdo bet kokią skulp­tūrai tin­kamą medži­agą, atsklei­džia jos plas­tines gal­imybes ir daro tiesiog ste­buk­lus derindamas tas medži­a­gas - medį , akmenį ir met­alą tar­pusavyje. Akmeni­nis kūrinys išgau­tas šli­fav­imo, poli­rav­imo, skap­tavimo ar kitų būdu suteikia tam akme­niui lengvumo, o tai jau yra opt­inė apgaulė. Akmuo nebe akmuo, o raištis, dirželis ar med­i­cini­nis bin­tas. Gin­taris Juozas Česiū­nas puikiai įvaldęs for­mos plas­tiką, taik­liai panau­doja medži­a­gos fak­tūros paviršių, ir gerai jaučia erdvę, kuri­oje “nutūps” jo kūrinys.

Didelę dalį savo kūry­binio laiko menininkas atid­uoda inter­jero bei ekster­jero skulp­tūrinės paskir­ties kūrini­ams. Tiesiog be pabai­gos gal­ima ste­bėtis nau­jumu ir orig­i­nalumu, bet kartu visišku papras­tumu meniškais pir­ties akmenėli­ais, rūbų kabyk­lomis, židini­ais, lauko suoliukais, supynėmis, barais, lentynomis ir kitais namų ar biuro bal­dais. Tai labai sav­iti dailininko sprendi­mai , patogūs funkcionalumu ir nepa­pras­tai gražia ir išraiškinga savo forma. Visiems tiems dalykams menininkasv - dizaineris paprasči­au­siai pasin­au­doja gam­tos for­momis, jos muzikiniu rit­miškumu, kuris suteikia kūriniui ir sta­tiką ir dinamiką vienu metu. Par­o­doje pateik­tos skulp­tūros labai dar­niai kūrinio kom­pozi­ci­joje susi­gyvena plas­tika su griežta forma. Skulp­tūriniai deko­ratyviniai, kamerinio pobūdžio akcen­tai ir taip vad­i­nami “suvenyrai”, dovanos, skir­tos ekster­jerui ir inter­jerui puošti ar pri­taikyti fun­ciona­liam tar­nav­imui sukurti iš pačių įvairi­ausių medži­agų. Česiūnui nėra neįveiki­amos medži­a­gos, kuri nesuskam­bėtų jo kūrinyje kaip instru­men­tas vir­tu­oso rankose. Auto­ri­aus mėgstami­au­sios įvairi­au­siai išraity­tos for­mos , kurios jam tiesiog padik­tuoja kūrinio sumanymą. Netikė­toje riedulio for­moje jis jau mato savo kūrinį, belieka tik atmesti iš medži­a­gos tai, kas nereikalinga. Kar­tais net sunku nus­tatyti, kas pir­miau atsir­anda– idėja, jos sprendi­mas ar forma. Kūriniai sunkūs ir lengvi, plas­tiški, vin­grūs, per­sipynę, aptakių , apvalių, aštrių ir kitokių formų suteikia žiūrinčiam daug paslap­ties ir aso­ci­atyvumo, nes sim­bo­lika abstrakči­ame kūrinyje turi daug infor­matyvumo. Tas taiko­ma­sis kūry­bi­nis loby­nas, būdamas meistriškas gam­tos grožio pri­taiky­mas yra nepa­pras­tai įtik­i­na­mas, niekaip nepataikau­jan­tis neišlav­in­tam skoniui.

Gin­tario Juozo Česiūno tapyba taip pat įdomi savo nova­toriškumu ir retai nau­do­jama tapymo tech­nika. Tikrai nedaž­nai pamatysime tapybą ema­lini­ais dažais ant drobės. Ema­liniai dažai dar ilgiau džiūsta negu aliejiniai ir rezul­tato tikrai labai ilgai tenka laukti. Pak­laus­tas, kodėl būtent ema­lini­ais, o ne aliejini­ais ar akrilini­ais dažais tapo, auto­rius atsakė, kad emalės nereikia ski­esti, nau­doti jokių skiedik­lių, o dažas lie­jasi lais­vai, yra bliz­gus ir jautrus švie­sai. Tai esą pats dži­augsmin­giau­sias poil­sis po fiz­iškai sunkaus darbo prie skulp­tūrų. Būnant ir kuri­ant stipri­oje, kietoje medži­agoje atokvė­pio valandėlėmis prie drobės gal­ima jaus­min­gai atsid­uoti spalvini­ams eksper­i­men­tams. Tai priešingybė, tiesiog opozi­cija akme­niui. Tapy­bos dar­bu­ose neat­sispindi konkretūs moty­vai, išskyrus keletą portretų, bet spalvos apvaldy­mas, kartu su atsi­tik­tini­ais derini­ais yra svar­bus kūry­bi­nis proce­sas, kuri­ant deko­ratyvią drobę inter­jerui papuošti.

Trumpai apie autorių. Gimė 1959 m. Kaune. Pro­fe­so­rius. Dailininkų sąjun­gos narys. Ilga­metis meninio pro­jek­tavimo kat­e­dros vedė­jas, dizaineris, skulp­to­rius ir tapy­to­jas. Dabar jau lais­vas menininkas, gyvena ir kuria Kaune.

Par­oda tęsis iki rug­pjūčio pabaigos.

Birutė Liškauskienė